Paskutinė rudens šventė yra šv.Martyno arba Ožio diena. Tai įspūdingos rudens palydos, padėka derliaus dievams. Piemenėliai laukdavo sniego – ir dėl džiugaus baltumo, ir dėl to, kad nebereikėtų tęsti ganiavos: surengdavo Sniego šauktuves. Galulaukėje, pamiškėje jie išsirinkdavo patį drūčiausią, balčiausią; apie jį triskart Saulės kryptimi apvesdavo baltą ožką (ne raguotą ožį; ožka – tai žiema, ožys – pavasaris, ant ragų pakeliantis saulę). Du piemenys vesdavo ožką, o mažiausiąjį užsodindavo raitą. Paskui šokdavo „Oželį“, „Ožkelę“, kitus apeiginius lietuvių liaudies šokius. Piemenėliai erzindavosi, badydavosi, taukšėdavo šermukšninėm, kaduginėm lazdom, dainuodavo linksmas talalines. Užlipę ant akmens, kelmo, apversto kubilo pliekdavo oratorijas, prakalbas. Ant laužo kepdavo kiaušinienę iš dvylikos kiaušinių – piemenėlių gardumyną. Ožką vaišindavo morkom, kopūstlapiais. Ožiui sušukuodavo barzdą, jam uždėdavo žalią miško pataisų karūną.
